Knygos „Erikas Sinkas apie programinės įrangos verslą“ pratarmė

From The Joel on Software Translation Project

Revision as of 17:47, 5 August 2008 by Sejanus (Talk | contribs)
(diff) ← Older revision | Latest revision (diff) | Newer revision → (diff)
Jump to: navigation, search

Knygos „Erikas Sinkas apie programinės įrangos verslą“ pratarmė
Autorius: Joel Spolsky
2006m. balandžio 7, penktadienis

original article

(Image goes here)

Eric Sink buvo susijęs su „Fog Creek Software“ nuo ankstyvųjų dienų. Jis buvo vienas iš „Spyglass“ interneto naršyklės kūrėjų, jis sukūrė „AbiWord“ atviro kodo teksto redaktorių, o dabar jis yra programuotojas įmonėje „SourceGear“, gaminančioje programinės įrangos kodo valdymo sistemą.

Tačiau čia dauguma mūsų jį pažįsta kaip suteikusį vietą „The Business of Software“, diskusijų grupei, davusiai pradžią daug naujų programinės įrangos verslo įmonių. Jis sukūrė terminą „micro-ISV“, rašė apie programų verslą savo tinklaraštyje kelerius metus, taip pat parašė daug svarbių MSDN straipsnių. Ką tik jis išleido pilną, išbaigtą, iš mirusių medžių popieriaus padarytą knygą pavadinimu „Erikas Sinkas apie programinės įrangos verslą“, ir paprašė manęs parašyti pratarmę, kuri čia ir yra.


Ar kada pasakojau apie savo pirmąjį verslą?

Pažiūrėkime, ar gerai viską prisimenu. Man buvo, berods, keturiolika. Naujosios Meksikos universitete vyko kažkokia TESOL vasaros instituto programa, ir aš buvau pasamdytas sėdėti už stalo ir daryti straipsnių kopijas iš žurnalų, jei jų kas nors prašydavo.

Šalia mano stalo stovėjo didelė dėžutė kavos, tad jei norėjai, galėdavai jos pasidaryti ir palikti pinigus mažame dubenėlyje šalia. Pats aš kavos negerdavau, tačiau mėgau spurgas, ir pagalvojau, kad jos labai tiktų prie kavos.

Mano mažame pasaulyje spurgų pėsčiom pasiekiamu atstumu nebuvo, tad būdamas per jaunas vairuoti, tapau praktiškai atkirstas nuo spurgų Albuquerque. Tačiau kažkaip pavyko įtikinti vieną studentą, kad jis kiekvieną rytą nupirktų šiek tiek spurgų ir atneštų čia. Padėjau ant stalo ranka rašytą užrašą „Spurgos: 25ct (Pigiai!)“ ir stebėjau suplaukiančius pinigus.

Kiekvieną dieną praeidami žmonės pamatydavo užrašą, įmesdavo monetas į dubenėlį ir pasiimdavo spurgą. Pradėjome prekiauti reguliariai. Kasdieninis spurgų suvartojimas augo ir augo. Žmonės, kuriems net nereikėdavo būti institute, praeidami užsukdavo mūsų spurgų.

Žinoma, kartais paragavimui duodavau nemokamai, bet tai nedarė jokios įtakos pelnui. Spurgų savikaina buvo gal doleris už tuziną. O čia kai kurie žmonės mokėdavo dolerį už spurgą vien todėl, kad tingėdavo dubenėlyje ieškotis gražos. Negalėdavau tuo patikėti!

Vasaros pabaigoje, per dieną parduodavau apie 100 spurgų. Susikaupė tikrai labai daug pinigų. Tikslios sumos nepamenu, šimtai dolerių. Ir tai 1979 metais, suprantat. Tomis dienomis šios sumos būtų pakakę nusipirkti turbūt visoms pasaulio spurgoms, nors tuo metu man nuo jų jau bloga darėsi, tad pradėjau mėgti labai, labai aštrias sūrio enchiladas.

Taigi, ką aš dariau su tais pinigais? Ogi nieko. Lingvistikos departamento vadovas viską paėmė. Jis nusprendė, kad pinigai turėtų būti panaudoti labai dideliam pobūviui, surengtam visiems instituto darbuotojams. Man į pobuvį ateiti neleido, nes buvau per jaunas.

Istorijos moralas?

Hm, jokio moralo nėra.

Tačiau yra kažkas nepaprastai džiuginančio stebėti augantį naują verslą. Malonumas stebėti organinį augimą, kuris būdingas kiekvienam sveikam verslui. Sakydamas „organinį“, turiu omenyje „sudarytą iš anglies junginių“. Ne, pala, turiu omeny visai ne tai. Turėjau omenyje laipsnišką augimą, panašiai, kaip augalo. Praeitą savaitę uždirbai 24 dolerius. Šią savaitę uždirbai 26. Tokiu metu kitais metais uždirbsi 100 dolerių.

Žmonės myli augantį verslą dėl tos pačios priežasties, dėl kurios myli sodininkystę. Labai smagu pasodinti į žemę sėklą, kiekvieną dieną laistyti, ravėti piktžoles ir stebėti liauną ūglį išaugant į didelį šakotą augalą pilną nuostabių žiedų (jei pasisekė) arba duriančių spyglių (jei susipainiojai spresdamas kas yra piktžolė, bet neprarask vilties, net ir iš dilgėlių gali pasidaryti arbatą, tik atsargiai, žiūrėk neliesk jų).

Peržiūrėdamas įplaukas, sakysi, „vaje, dar tik 15:00, o mes jau turėjome 9 klientus! Tai pati geriausia diena“. O kitais metais devyni klientai atrodys kaip anekdotas, o dar po poros metų suvoksi, kad intraneto ataskaitos apie pardavimus tampa nesuvaldomai didžiulės.

Vieną dieną, tu išjungsi programos dalį, el. paštu pranešančia kas kartą, kai kas nors nusiperka produktą. Tai labai svarbus etapas.

Galiausiai, pastebėsi, kad vienas iš tavo vasarai priimtų praktikantų penktadieniais iš ryto atsineša spurgų ir pardavinėja jas po dolerį. Ir man belieka tik tikėtis, kad nepaimsi jo pelno ir nepanaudosi pobūviui, į kurį jis pats nebus pakviestas.

Personal tools